Knygos apžvalga „Jūros moterų sala“ - Lisa See

Ar žinojote, kad Džedžu saloje moterys yra šeimos maitintojos? 🦀

Veiksmas vyksta Džedžu saloje, Pietų Korėjoje, laikotarpiu nuo 1938 iki 1975 metų. Romane aprašomi įvykiai per Japonijos okupaciją, Korėjos karą ir galiausiai Šiaurės ir Pietų Korėjos atsiskyrimą.

Pagrindinė veikėja yra Jong-suk, o knygoje pasakojamas jos gyvenimas dvejose laiko linijose, pradedant nuo vaikystės, kai ji auga ir mokosi dirbti vandenyje su geriausia drauge Midža. Maža dalis knygos vyksta 2008 metais ir pateikia šiuolaikinę laiko liniją.

Šiek tiek jau žinojau apie Džedžu salą, nes domiuosi Pietų Korėja, jos kultūra.  Man buvo įdomu daugiau sužinoti apie haenjo matriarchalinę visuomenę, kurioje moterys narės išlaiko savo šeimas, nardydamos ir rinkdamos įvairias jūros gėrybes, kaip moliuskai, aštuonkojai, jūros dumbliai, kuriuos vėliau parduoda arba naudoja maistui. Skirtingai nei Vakaruose, čia matriarchė yra šeimos galva, o tėvas rūpinasi vaikais namuose, kol moterys dirba vandenynų ar sausumos laukuose, priklausomai nuo sezono.

Didžioji knygos dalis apima konfliktus susijusius su šiuo laikotarpiu. Man kartais buvo sunku skaityti dėl žiaurių įvykių, todėl teko padaryti pertrauką viduryje knygos. Tačiau, taip pat buvo daug dėmesio skirta moterų draugystėj, ryšiams. Kaip svarbu pasitikėti savo mama, močiute, dukra, kaimye ir pan. Visos šios jūros moterys turėjo savo bendruomenę. Tai kažkas neįprasto ir gražaus.

„Mes buvome budrūs dėl japonų kareivių. Korėja dabar buvo Japonijos kolonija dvidešimt aštuonerius metus. Mes nekenčiame japonų, o jie nekenčia mūsų. Jie buvo žiaurūs. Jie vogė maistą. Viduje jie grobė gyvulius. Jie tik ėmė ir ėmė ir ėmė. Jie nužudė Močiutės tėvus, ir ji juos vadino „čokpari“ – suskilusios kojos.“

Esu įpratusi skaityti istorinius romanus, kuriuose paveldėtojas reikalingas šeimos palikimui arba karališkajai linijai užtikrinti, bet šioje kultūroje sūnus yra vertinamas dėl to, kad gali atlikti protėvių garbinimą po tavo mirties. Dukros vertinamos dėl jų gebėjimo uždirbti pajamas, išlaikyti šeimą, o sūnūs simbolizuoja patogią pomirtinę egzistenciją. Iš dalie, net jei moterys yra svarbiausios šeimoj, visgi išlieka tradicija, kad vyrai svarbiausi.

Vieno iš veikėjų žodžiais:

„Tu esi niekas kitas, tik kažkieno tarnas, jei neturi sūnaus, kuris vieną dieną galėtų atlikti protėvių garbinimą už tave.“

Politinė situacija ir smurto eskalavimas su lydinčiu skurdu ir badu pateikiami per haenjo akis, ir tai dažnai buvo beviltiška, sunki situacija Jong-suk ir jos šeimai.

„Tai reiškė – nors nė vienas iš mūsų nesuprato tokių veiksmų – kad TSRS prižiūrės Korėją, kai pereisime į nepriklausomybę ir formuosime savo šalį. Mes manėme, kad esame laisvi, tačiau kol kas vienintelis skirtumas mūsų gyvenimuose čia, Džedžu saloje, buvo tas, kad Japonijos vėliava buvo nuleista, o Amerikos vėliava pakelta. Vieną kolonizatorių pakeitė kitas.“

Mano nuomone, per daug laiko buvo skirta nuolat besikeičiančiai politinei situacijai, todėl nukentėjo veikėjų plėtra ir augimas. Vienas labiausiai intriguojančių romano aspektų buvo susvetimėjimas, ir nors nenoriu atskleisti jokių spoiler'ių, ar įvyko susitaikymas, ar ne, pabaiga buvo patenkinama ir realistiška. Sužavėjo moetų stiprybė, bendrystė, bet visa tai užgožė informacijos perteklius.

„Jūros moterų sala“ (The Island of Sea Women) rekomenduoju skaitytojams, kurie mėgsta istorinius romanus, paremtus detaliomis žiniomis apie to meto politinę ir karinę aplinką, kurios suteikia istorijai tikrumo ir pabrėžia praeities siaubus. Domėjimasis Pietų Korėja dar labiau sustiprins jūsų skaitymo malonumą.

Vertinimas:⭐️⭐️⭐️

Knyga - dovana iš leidyklos Sofoklis